Tamsiosios bitės – nykstanti rūšis Lietuvoje, įtraukta į Raudonąją knygą
Siekiant apsaugoti tamsiosios europinės bitės porūšį, 2024 metais tamsiosios vakarinės medunešės bitės (lot. apis mellifera mellifera) tik natūraliai gamtoje (medžių uoksuose ar drevėse) gyvenanti populiacija, buvo įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, kartu su asociacija „Lietuvos tamsioji bitė“, vienoje miškingiausių vietovių Čepkelių gamtiniame rezervate įrengė izoliuotą vietinių bičių motinų poravimosi punktą.
Dirbdami su tamsiomis bitėmis (lot. Apis mellifera mellifera) renkamės tvarią bitininkystę ir prisidedame prie nykstančios, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos bičių populiacijos išsaugojimo. Siekiame ne tik gauti iš gamtos, bet elgtis su gamta pagarbiai, išsaugoti ir palikti po savęs.
Pasirinkimas bitininkauti su tamsiosiomis bitėmis buvo labai natūralus. Istoriškai su jomis bitininkavo ir mūsų protėviai. Tai viena seniausių natūraliai Europoje paplitusių medunešių bičių porūšių. Suprasdami, kad šio genetinio ištekliaus išsaugojimas ir gausinimas yra labai svarbus, tačiau sunkiai įmanomas be aplinkinių bitynų palaikymo, nepabūgę iššūkių, kuriuos gali tekti patirti, pasirinkome tvarią bitininkystę.
Miško ir viržių medus, kurį ragausite, yra suneštas tamsiųjų bičių. Renkamės ne tik gauti iš gamtos, bet elgtis su gamta pagarbiai, išsaugoti ir palikti po savęs.
Kodėl svarbu išsaugoti tamsiąsias bites?
Išlikusi tamsiųjų bičių populiacija yra vertinga savo gebėjimu prisitaikyti prie Lietuvos gamtinių sąlygų. Bičių šeimos gali žiemoti su mažesnėmis maisto atsargomis, geriau išgyvena ilgesnį šaltą sezoną, labiau atsparios drėgnam klimatui, mažiau jautrios kai kurioms bičių ligoms. Dėl prisitaikymo prie laukinių sąlygų, tamsiosios bitės geba išsilaikyti be intensyvios priežiūros, kas yra labai svarbu ekologiniam bitininkavimui. Tamsiosios bitės aktyviau gamina fermentus (enzimus). Dėl gebėjimo geriau koncentruoti nektarą, tamsiųjų bičių surinkto medaus gali būti mažiau, tačiau jis įgyja daugiau vertingų savybių: turi mažiau drėgmės, sukaupia daugiau mineralų, yra sodresnio skonio, kartais lengvai karstelėjęs, su maloniai juntamu sakingu aromatu.